Dagas

Vienintelis mano menkas trūkūmėlis yra tas, kad esu toks biški nervininkas. Ko šiaip nepasakytum. Esu fainas bičas, visi tik geru žodžiu mini, ir prie bajerio toks, o va būna imu ir susinervinu lygioj vietoj. Čia kitiems atrodo, kad lygioj, o aš tai žinau, kad priežastis yra. Pavyzdžiui, koks klykiantis vaikas. Kaip nesuerzins toks? Kam klykt? Arba pro šalį pralėkęs dviratininkas. Ne visi. Tik kai kurie. Pirmi trys nesuerzina, bet tas ketvirtas!… Kas jam dviračio teises davė? Va tokie ir sugadina nuotaiką visai… minutei. Arba va, einam mieste, priešais pareina moteris. Išsišiepusi iki ausų, visa tokia laiminga! Ką ji čia sau sugalvojo? Nežino gal vietinių tradicijų? Kad ir kaip gerai gyventum, negali išsiduoti. O ji eina ir šypsosi. Ir kaip man nereaguot? Sureaguoju! Pabambu biški. Turi žinot, kad nereikia taip. O juokingiausia, kad aš nervojuos, o visi man šypsosi ir šnekina. Niekas netiki, kad aš rimtai! O žinot, kodėl netiki? Nes visu kitu laiku varinėju išsišiepęs iki ausų. Iš esmės esu patenkintas gyvenimu šuo, linksmutis. Man faina! Gyvent faina, varinėt faina, glaustytis prie mylimo žmogaus faina, turėt tokių žmonių faina. Tik va tie nervai… Panos vakar pagalvojo, gal ne iš geros patirties tie mano nervai palaužti. Atvariau visas randuotas, į visus žiūriu tik viena akimi - panašu, kad kažkada turėjau kokį skaudų nutikimą, ir dabar nebeturiu šimtaprocentinio pasitikėjimo viskuo. Beeeet! Labai svarbus “bet” - aš labai imlus mokymuisi. Su manim užsiimant galima padėti tuos nervukus suvaldyti. Pavyzdžiui, varom į miestą, ten gi kiek objektų, kurie gali sunervinti: kiek klykiančių vaikų, kiek prastų vairuotojų, kiek žmonių (vasarą net Klaipėdoj jų netrūksta), o mes varinėjam mieste ir aš tik kelis kartus suainervinu dėl smulkmenų. Prasilenkiam su minia iš kruizinio laivo, jie čiauška man nežinoma kalba, o man viskas gerai, jokių nervų. Bet miesto šuo aš nesu. Šeimininkui, kuris mėgsta iššūkius ir nori dirbti su savo šuniu, taip, būčiau puikus pasirinkimas gyventi miesto sąlygom. Bet tam, kuris tokių iššūkių nenori, kuris nori nesukdamas galvos visur imti savo šunį, nebijodamas, kad jam kažkur kažkas nepatiks, aš būčiau per sunkus. Todėl man ramesnė aplinka būtų geresnis pasirinkimas. Bet ne tinginiavimas vienam kieme visą gyvenimą. Vien nuo nesikeičiančių arų šniukštinėjimo nervai galiausiai paimtų bet kam, net Halui. Tai žodžiu, ieškau žmogaus, kuris mėgsta laiką leisti ten, kur ramu, ir kuriam labai reikia mylinčio šuns draugijos.